09
rugsėjo
2016

Oreivių nuotykiai – ir danguje, ir ant žemės

Oreivių nuotykiai – ir danguje, ir ant žemės

Dėl savo sudėtingumo ir pavojų debesų Dakaru vadinamos varžybose šiemet bus įrašytos ir į Lietuvos oreivystės istoriją, nes pirmąkart šiam iššūkiui ryžosi ir lietuviai – tėvas ir sūnus Robertas ir Laurynas Komžos.
Rugsėjo 16 d. Vokietijoje prasidėsiančiose lenktynėse 24 balionų įgulos sieks vieno tikslo – pakilę iš Gladbeko miesto oreiviai stengsis nuskristi kuo toliau nuo starto vietos. Kas tai padarys, tas ir taps varžybų nugalėtoju ir iškovos pasaulio ilgų nuotolių skrydžių dujiniu balionu čempionų titulą.
Kur vėjai gali nunešti balionus – nuspėti neįmanoma. Ne vieną kartą Gordono Bennetto taurės dalyviai, išpylę paskutinius balasto likučius o kartais per bortą net išmetę beveik visus gondoloje esančius daiktus ir net savo rūbus, leidosi tam visiškai nepritaikytose vietose – kalnuose, miškuose ar į jūros bangas. Varžybas ne kartą paženklino ir mirtinos tragedijos.
JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytų ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtų taurės varžybų rekordas nuo 2005 m. priklauso belgų ekipažui Bobui Berbenui ir Benoit Simeons‘ui, JAV vykusiose lenktynėse per 64 val. 59 min. nuskridusiems net 3400,39 km.
Rengdamiesi debesų Dakarui daugybę valandų po dujiniu balionu kabančioje pusantro kvadratinio metro ploto gondoloje praleido ir tėvas ir sūnus Komžos. Per pastarąją savo treniruotę rusėjo 3 d. 17.37 val. pakilę iš Biterfeldo miesto Vokietijoje jie po 17 val trukusio skrydžio rugsėjo 4 d. 10.37 val. nusileido Lenkijoje, 25 km į pietus nuo Balstogės. Didžiąją laiko dalį oreiviai skrido 3–3,5 km aukštyje.
Derindamas paskutines smulkmenas prieš sunkiausią savo gyvenimo išbandymą, vienas labiausiai tituluotų Lietuvos karšto oro pilotų R.Komža neprarado geros nuotaikos. Jo pasakojimuose – buvusios per plauką nuo tragedijos, bet gerai pasibaigusios, kuriozinės ir nuotaikingos istorijos iš oreivių gyvenimo. Jas pateikiame iš pirmų lūpų.

Į balioną taikėsi šautuvu
„Šiais metais skrendant mūsų karšto oro balionu „Lituanica“ netoli Gargždų į vieno namo kiemą išbėgo kažkoks vyriškis su šautuvu. Spėčiau, neblaivus. Nusitaikė į mus ir rėkią: „Šausiu!“ Keleiviai išsigando, man irgi neramu buvo. Tada iš trobos išpuolė moteris. Pradėjo vyrą raminti. O jis į ją nusuko šautuvą, pradėjo grasinti, kad nudės. Po akimirkos vėl atsuko vamzdį į mus. Vienas keleivių puolė skambinti 112, o aš pakaitinau degiklį, rovėme aukštyn ir nuskridome. Jausmas buvo nekoks.
Man tokia nesąmonė nutiko pirmą kartą. Nors esu girdėjęs apie Amerikoje fermerių apšaudytus balionus. Tad akivaizdu, jog balionas kelia ne vien pozityvias mintis. Atsiranda ir norinčių pažiūrėti, kas nutiktų jį peršovus.“

Karvių išdaigos
„Labai dažnai tenka nusileisti pievose. Oreiviai visada vadovaujasi auksine taisykle: negadink gyvenimo ne tik sau, bet ir gyvūnams. Net karšto oro balionų degiklyje yra atskira rankenėlė su nupiešta karvute. Tai – tylusis degiklis, jis skirtas skrendant žemai arba leidžiantis, kai netoliese yra gyvulių, žvėrių, galinčių išsigąsti įprasto degiklio garso. Tačiau ne visada pavyksta išvengti susidūrimo su gyvūnais.
Nusileidi didelėje ganykloje, atrodo tuščia. Ir staiga iš pakrūmių pradeda artintis karvių banda. Lietuvoje jos negausios, o štai Vokietijoje ir šimtas karvių gali prieiti. Kai jų daug, jos pasidaro smalsios ir drąsios. Pradeda lįsti prie žmonių, gondolos, kupolo.
Sykį nusileidus, kaip visada, nuėjau į mašiną rašyti diplomų keleiviams, o šis kartu su vairuotoju surinkinėjo balioną. Rašau, įtempęs galvą kuriu vardus skridusiems, kad nebūtų vienodų. Koks „Minkštų nusileidimų grafas“ ir panašiai. Staiga autobusiukas pradeda judėti. Galvoju – gal jau krauna krepšį į priekabą ir dėl to mašiną pastumia. Parašau, išlipu, bet šalia – nei vieno žmogaus, jie ramiausiai toliau surinkinėja balioną. O autobusiuką ragais stumdė karvės, pasikasyti tikriausiai norėjo.
Šiemet Vokietijoje nusileidus su dujiniu balionu jau po 10 minučių atsidūrėme karvių apsuptyje. Vieną nuveji, trys lenda, tris nuveji, septynios prieina. Kaip skruzdėlės apspito. Šiaip ne taip pavyko jas nuvyti, nes pavojinga – kupolas guli, baisu, kad neužmintų, nesuplėšytų kanopomis.“
Taip pat Vokietijoje leidomės per lietų. Vėjas buvo silpnokas, tad iš priešingos krypties atslinkęs vėjas kurį laiką nešė mus su savimi. Per mišką, miestelį. Kai tik pamačiau tinkamesnę vietą – apie 100 m ilgio pievą, kas 20 m išilgai išvagotą nedideliais vandens grioveliais – nutariau leistis. O balionu skrido kažkokio vietinio sporto klubo komanda – šešios moterys. Labai įvairaus amžiaus – vyriausiai buvo apie 90 metų. Ji nuolat dalijo nurodymus – tai per lėtai skrendame, tai per greitai, tai per aukštai, tai per žemai. Visos buvo apsirengusios sidabro spalvos sportiniais kostiumais. Leidomės pakankamai staigia ir kietai. Ir prilietę žemę pataikėme į vieno iš tų kanalėlių kraštą. Pribėgo šiek tiek vandens, krepšys atsigulė ant šono. Ir vėjas pradėjo mus tempti pažeme. Pertempė per kokius penkis griovelius. Nieko baisaus nenutiko, išskyrus tai, kad kaskart mums į vidų patekdavo po kelis kibirus vandens. O tos pievos, paaiškėjo, buvo ganyklos, iš kurių ką tik išvestos karvės. Tad šviežių „tortų netrūko“. Čiuožėme šlapia žole per tuos tortus. Kai sustojome, aplinkui girdėjosi klyksmai, riksmai.  Galvoju – man šakės. O pasirodo jos spiegė iš juoko viena į kitą pažiūrėjusios, nes sidabriniai kostiumai virto žaliais. O kvapelis sklido smarkokas. Visi pasijuokėme, o namo grįžome vos ne vienais apatiniais – teko nusirengti, nes rūbai buvo kiaurai permirkę ir purvini.“

Po balionu – pikantiški vaizdeliai
„Ne kartą iš gondolos teko matyti pikantiškų vaizdelių. Anksti ryte arba vakare skrendant virš miesto, visko prisižiūri pro langus. Tiesa, ne Lietuvoje. Čia žmonės drovesni. Vokietijoje dažnai skraidau prie Hamburgo. Nuoga moteris, išėjusi į balkoną ir mojuojanti, ten kasdienybė – išgirsta degiklio garsą ir išlenda pažiūrėti, kas vyksta. Bet kuri lietuvė pultų atgal, o vokietės drąsesnės.
Lietuviai labiau mėgsta gamtą. Įsitaiso be rūbų pamiškėse, paežerėse. Kartą esu užtikęs porelę rugiuose - ne prie bedugnės. Reakcija buvo šelmiška. Abu pradėjo juoktis netikėtai užklupti skrendančio baliono.“

Kai akina ne tik rūkas, bet ir pergalės troškimas
„Kas dedasi ant žemės, matai ne visada. Kai pirmą kartą dalyvavome lenktynėse skrendant karšto oro balionu per Alpes, norėdami laimėti šiek tiek persistengėme.
Perskridome Alpes netoli Liublianos. Oro uostas ten buvo uždarytas dėl rūko – matomumas prie žemės siekė vos 100 pėdų (apie 30 m – aut.). Virš kalnų dangus buvo giedras, tik slėnyje tvyrojo rūkas ir debesys.  Jie slinko mūsų skridimo kryptimi. Mačiau, kad dar keli balionai skrenda. Galvojau, nusileisime prieš pat rūką ir būsime toliau nuskridę už tuos. Bet mus pašaukė Liublianos oro uostas ir paklausė, kokiame mes aukštyje, gal kažkoks lėktuvas netoliese skrido. Buvome apie 4 km aukštyje. Sako paskriskite 20 min. tokiame aukštyje. O aš matau, kad jau rūkas kaupiasi po mumis. Pasakiau, kad norėtume leistis. Bet per tas 20 min. nespėjome nusileisti.  Ir kai priartėjome prie žemės, po mumis rūkas jau buvo tirštas kaip pienas.
Maniau, paskrisime kiek toliau ir nusileisime. Bet vėjas buvo toks silpnas, kad beveik nejudėjome. O dujų atsargos senka, reikia leistis nori ar nenori. Girdžiu, apačioje kažkoks garsas, lyg ir mašina pravažiavo. Tada pradėjome šaukti ir laukti atsakymo. Ar dar toli žemė, ar ne. Liepiau visam ekipažui žiūrėti žemyn įtempus akis ir ausis. O aš bandžiau iš lėto leistis. Nieko nesimato, tik prietaisus žiūri, kad per greitai nebūtų, jei užkliūtum už ko nors, spėtum sureaguoti. Mums labai pasisekė – pataikėme į vienintelę tinkamą nusileidimui pievelę miške netoli oro uosto. Nežinau, kodėl mums taip pasisekė, kokia jėga padėjo taip sėkmingai nusileisti. Dauguma ekipažų nutūpė prieš rūką, o du labiausiai patyrę perskrido rūko zoną ir nusileido už jos. Mes užėmėme trečiąją vietą.“

Balionai – jūros dugne
„Nedaug trūko, kad kartą būtume nusileidę Adrijos jūroje, netoli Venecijos. Kai kirtome Alpes, po mumis buvo trys sluoksniai debesų. Slėnis, kuriame leidomės, didelis, apie 40 km ilgio. Atskridome nešami šiaurės vėjo, o slėnyje, kaip visada, pasitiko priešingos krypties vėjas. Kažkur netoliese tuos debesis kirto ir ispanų ekipažas. Jie tai padarė kiek anksčiau. Galvojo, kad skrenda virš sausumos, tačiau paaiškėjo, kad virš jūros, į kurią ir nutūpė už maždaug 11 km nuo kranto. O mes nusileidome pajūryje, už puskilometrio nuo jūros.
Su manimi netrukus susisiekė vokiečiai, paklausė, ar negalime padėti ispanams. Bet šiems pasisekė – jie pūkštelėjo Kroatijos vandenyse, tad netrukus priplaukė kroatų pasienio kateris ir surinko žmones. Tačiau balioną paliko. Ispanai padarė klaidą, kad neskubėjo tą pačią dieną parsitempti baliono. Šis buvo su signalą skleidžiančia įranga, tad galvojo nesunkiai rasti ir po nakties. Bet per naktį balionas, kainavęs apie 150 tūkst. eurų, nuskendo. Po to kelias dienas jo ieškojo ir nerado. Tik po dviejų savaičių žvejai užkabinę tinklais ištraukė tą balioną. Visą sumaitotą, aprūdijusį.  
Man irgi yra tekę gondola paliesti vandenį. Bet nesileidau. Vienam lietuviui yra „pavykę“ nuskandinti balioną Egėjo jūroje. Tąsyk jį apie 30 km nuo kranto nunešė labai stiprus vėjas. Laivas atplaukė, žmones paėmė, bet balioną paliko.“

Sniego – iki pažastų
„Per varžybas esu leidęsis kalnuose. Vėjo beveik nebuvo. Paskaičiavau dujų rezervą ir matau, kad paskutinio kalno neperskrisime. Jei tektų leistis ant šlaito, nuo jo nukelti yra tik vienas būdas – sraigtasparnis. Vienas paima žmones, kitas – didesnis – balioną. Bet tokia operacija kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Tad bandėme leistis slėnyje. O ten pripustyta sniego. Šiaip ne taip įsispraudėme ant kažkokio keliuko tarp pušų ir eglių, kurių aukštis toks pat, kaip baliono – apie 30 m. Sniego – iki pažastų.
Susiskambinome su komanda, jie važiavo link mūsų, bet likus apie 10 km pamatė ženklą, kad kelias iki pavasario uždarytas. Aš nepatikėjau, išėjau iš miško ieškoti mašinos, pasižiūrėti, kur esame. Mano vairuotojas – principingas ir sąžiningas, pažiūrėjo į ženklą ir sustojo.  Ir piktuoju ir gražiuoju prašiau, kad važiuotų, nes mes po penkių ar šešių valandų skrydžio buvome sušalę, išalkę, pavargę. Susiradau vietinį, kuris nuvežė iki komandos automobilio, o tada keliavome kuo arčiau baliono. Bet prie pat neprivažiavome. Tai likusius 100 m balioną per pusnis nešėme dalimis keturias valandas.“

Kai sukausto baimė
„Dažnai prašymą leistis išgirstame vos pakilę. Dažniausiai baimė apima jaunas, gražias merginas. Joms neretai staigmeną – pasiskraidymą balionu – dovanoja vaikinai. Ir iki paskutinės akimirkos nesako, ką reikės daryti. Atsiveda prie baliono neva pažiūrėti. O kai įlipa, pakyla, tada ir išsigąsta.  Klaipėdoje viena mergina gal 15 minučių stovėjo įsikniaubusi vaikinui į petį, bijojo akis pakelti.
Kitą kartą viena moteris įsikibo į krepšio kraštą ir stovėjo kaip statula gal 40 minučių užsimerkusi. Kai skrendi, krepšys stabilus, girdisi tik degiklio garsas. Ji prastovėjo 40 min., atsimerkė, pamatė, kad nieko baisaus, net per kraštą žemyn pažiūrėjo. Po dešimties minučių sako: kodėl toks trumpas skrydis buvo? Tik dešimt minučių?“

Informacijos šaltinis http://www.sportas.info/naujienos/34064-oreiviu_nuotykiai_ir_danguje_ir_ant_zemes.html

09
rugpjūčio
2016

Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių

Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių

Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių – FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionatas

2016 m. liepos 4-10 dienomis Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių – FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionatas. Visą savaitę čia į dangų kilo net 70 karšto oro balionų, kuriuos pilotavo geriausios pasaulio pilotės ir pramoginių oro balionų pilotai.
Oro balionų skrydžiai vyko rytais (apie 7.30 val.) ir vakarais (apie 19.30 val.).
„Organizuoti FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionatą – tai išties didelis iššūkis ir džiaugsmas, tokios galimybės pasitaiko tikrai retai. Džiaugiamės, kad galime šį nuostabų kurortą pristatyti čempionato dalyvėms ir jų komandoms, kartu skleisti žinią apie Birštoną visam pasauliui“, – teigia Lietuvos oreivių draugijos prezidentas ir Birštono oreivių klubo „Audenis“ prezidentas Žydrūnas Kazlauskas.
Varžybų centras buvo įsikūręs Birštono gimnazijoje. Pajausti oreivišką dvasią galėjo ir oreivių sporto fanai – jiems buvo suformuota erdvė pagrindinėje miesto gatvėje, kur kiekvieną vakarą skambant gyvai muzikai galėjo susitikti ir pabendrauti su pilotėmis ir jų komandomis.
Nors oro neleipino, per keturias dienas buvo atlikta dešimt užduočių. Pagal FAI taisykles čempionatas laikomas įvykusiu, jeigu jo metu būna įvykdyti du skrydžiai ir yra atliktos bent trys užduotys. Čempionatas vyko itin permainingomis oro sąlygomis, o tai beveik kasdien koregavo suplanuotą balionų kilimo į dangų laiką bei vietą.
Paskutinę varžybų dieną balionai kilo iš skirtingų vietų, o varžybines užduotis vykdė prie Birštono ežerėlių. Čempionato dalyves pasitiko ir atliekamas užduotis stebėjo susirinkęs gausus palaikymo būrys iš skirtingų Lietuvos miestų. Visą savaitę miesto gyventojus ir svečius skraidino bei nepakartojamus vaizdus dovanojo fiestiniai oro balionai.
FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionate dalyvavo 41 pilotė iš 19 šalių. Visą laiką varžybas prižiūrėjo ir sklandžią jų veiklą užtikrino 32 asmenų komisija iš skirtingų pasaulio šalių. Čempionate iš viso dalyvavo apie 400 dalyvių, o pasirengti padėjo 30 savanorių. Įdomu tai, kad viena šeima, kilusi iš Birštono, bet jau 10 metų gyvenanti JAV atvyko čia, kad savaitę galėtų padėti rūpintis čempionatu, prisidėti prie renginio sklandžios eigos.

Pirmoji vieta čempionate atiteko pilotei iš Australijos Nicola Scaife. Ši pilotė pelnė aukso medalininkės titulą ir prieš du metus vykusiame čempionate Lenkijoje. Antroji vieta atiteko belgei Ann Herdewyn, ji taip pat savo sportinių pasiekimų istorijoje jau buvo laimėjusi prizinių vietų. Trečioji vieta atiteko amerikietei Cheri Edwards White, ji buvo bene labiausiai patyrusi pilotė šiame čempionate – ji ksraido daugiau nei 34 metus.
Šis pasaulio čempionatas sėkmingai klostėsi ir atstovėms iš Lietuvos. Penktoji vieta atiteko lietuvei Agnei Simonavičiūtei. Ji surinkusi 6433 taškus FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionate nusileido Australijos, Belgijos, JAV ir Rusijos atstovėms. Nuo jos tik 48 taškais atsiliko ir šeštąją vietą užėmė Daiva Rakauskaitė. Ievai Suopytei čempionate atiteko dešimtoji vieta. Ieva buvo bene jauniausia čempionato dalyvė.

 „Birštono kurortas yra ideali vieta tokio tipo čempionatams. Galiu patikinti, kad šios varžybos vyko sklandžiai, o tai patvirtina faktą, kad Lietuva gali organizuoti tokius didelius renginius. Iki šiol tvyrojo nuomonė, kad rytuose tokių renginių sklandžiai organizuoti beveik neįmanoma. Suorganizuotas praėjęs čempionatas Lenkijoje ir šis Lietuvoje įrodo, kad mes neatsiliekame nuo pasaulio, sugebame puikiai susitvarkyti ir su dideliais renginiais. Noriu pasidžiaugti, kad Lietuva prisijungė prie pasaulio pilotų elito. Iki šiol čia jau vyko Europos čempionatas, Europos moterų čempionatas, du pasaulio jaunimo čempionatai ir  pasaulio moterų čempionatas. Manau didžiausias noras ir siekiamybė būtų kada nors organizuoti pasaulio čempionatą Lietuvoje.“, – teigia tarptautinės kategorijos teisėjas Robertas Komža.

08
rugpjūčio
2016

Rugpjūčio 4-7 d. Kėdainiuose vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos

 Rugpjūčio 4-7 d. Kėdainiuose vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos

Rugpjūčio 4-7 dienomis Kėdainiuose vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos. Varžybose dalyvavo 19 pilotų iš Lietuvos, Latvijos ir Norvegijos. Varžybų metu buvo įvykdyti 4 skrydžiai, įvykdyta 16 užduočių. Du skrydžiai buvo atšaukti dėl netinkamų oro sąlygų. Varžybos buvo reitinginės su matavimo komandomis ir GPS savirašiais.
Varžybų nugalėtojai: I-a vieta – Gintautas Mockaitis (11150 taškų), II-a vieta – Martynas Lyčius (10896 taškai) ir III-ia vieta – Laurynas Komža (10531 taškas). Varžybų direktorius - Gintaras Šurkus. Daugiau rezultatų https://dl.dropboxusercontent.com/u/12691615/Ked_enb/A.HTM.
Skrydžio virš Kėdainių senamiesčio video https://www.youtube.com/watch?v=QMd8ezoW0R0.
Šios varžybos tai pirmasis etapas - iš dviejų - varžybų "Aukštaitijos taurė 2016". Antrasis etapas planuojamas rugsėjo 7-11 dienomis Panevėžyje.

29
liepos
2016

Apdovanotas 2016 m. FAI pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempionato nugalėtojas

Apdovanotas 2016 m. FAI pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempionato nugalėtojas

Kūno kultūros ir sporto departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Edis Urbanavičius padėkomis apdovanojo 2016 m. FAI pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempionato I vietos laimėtoją Roką Kostiuškevičių ir jo trenerį Rimą Kostiuškevičių.

Renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos aeroklubo prezidentas Gintaras Kalinauskas, generalinis sekretorius Tadas Klimavičius ir Lietuvos oreivių draugijos prezidentas Žydrūnas Kazlauskas.

Marijampolietis Rokas Kostiuškevičius, birželio 28 - liepos 3 d. Marijampolėje vykusiame Pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempionate, iškovojo čempiono titulą. Čempionate varžėsi 36 pilotai (iki 27 metų) iš 20 šalių. Čempionato nugalėtojas R. Kostiuškevičius, po šešių skrydžių ir 23 užduočių surinkęs 17048 taškus, tapo čempionato nugalėtoju. Antrą vietą laimėto – lenkas Tomašas Filusas (16283 taškai), trečią - anglas Dominikas Barefordas (16221 taškai). Rokas Kostiuškevičius jau buvo laimėjęs čempiono vardą 2012 m. taip pat Marijampolėje vykusiame Pasaulio jaunimo karšto oro balionų čempione, 2013 m. tapo Europos karšto oro balionų čempionu, 2014 m. buvo laimėjęs  pasaulio jaunimo vicečempiono vardą.

Pasakodamas apie čempionatą, Rokas Kostiuškevičius džiaugėsi tuo, kad jis vyko Lietuvoje. Pasak jo, tai ne tik didelė garbė, bet ir atsakomybė bei puikus reginys miestiečiams. O laimėti, pasak Roko, padėjo ne tik ir ne tiek techninis, kiek geras psichologinis pasirengimas ir nusiteikimas.

Marijampoliečiai penkias dienas stebėjo įspūdingus įvairiaspalvių oro balionų skrydžius virš Marijampolės ir jos apylinkių, kurių metu 26 jaunųjų oro balionų profesionalų komandos iš Brazilijos, Australijos, JAV, Lietuvos, Anglijos, Japonijos, Lenkijos, Rusijos bei kitų šalių demonstravo aukščiausio lygio pilotavimo gebėjimus. Visas čempionato dienas tinkamas varžyboms oras leido pilotams ne tik džiuginti nuostabiais oro balionų miražais, bet ir atlikti sudėtingiausias užduotis, pasimėgauti puikiu Sūduvos  lygumu kraštovaizdžiu bei turiningai praleisti laisvalaikį.

Susitikimo metu treneris Rimas Kostiuškevičius pasidžiaugė geru bendradarbiavimu su Lietuvos aeroklubu ir Kūno kultūros ir sporto departamentu prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Informacijos šaltinis http://kksd.lt/index.php?1655608172

22
liepos
2016

Lietuviai kuria dokumentinį filmą apie skrydį oro balionu aplink pasaulį

Lietuviai kuria dokumentinį filmą apie skrydį oro balionu aplink pasaulį

Šiuo metu keliautojas Fedoras Konyukhovas siekia tapti ketvirtuoju žmogumi istorijoje, apskridusiu oro balionu žemės planetą. Charizmatiškas keliautojas, šiam žygiui besiruošęs 23 metus, siekia jį įvykdyti vienas, taip pagerindamas pasaulinius skrydžio greičio ir aukščio rekordus. Žygį lietuviai pavers kino filmu – „Aplink pasaulį per 14 dienų“ (Around the World in 14 Days).
Kaip pranešime rašo filmo kūrėjai „LitFilmas“, skrydis aplink pasaulį „Roziere“ tipo oro balionu iš Australijos prasidėjo liepos 12 d. Tik trims žmonėms per visą žmonijos istoriją pavyko tai padaryti ir tik vieną kartą skrydis buvo įvykdytas vienumoje. Pasaulio žiniasklaida ir ekstremalaus sporto mėgėjai dabar prikaustę dėmesį stebi ar F.Konyukhovui pavyks šį žygį pakartoti vienumoje ir dar pagerint užsibrėžtus pasaulinius rekordus. Šio skrydžio herojaus Fedoro Konyukhovo patirtis yra įspūdinga. Jis užkopė į visas aukščiausias septynias pasaulio viršūnes, buvo pietų ir šiaurės ašigalių ekspedicijose, perplaukė vienas irkline valtimi Ramųjį vandenyną. Šia ekspedicija jis siekia kompleksiškai išnagrinėti žmogaus kūno ir psichologines galimybes ekstremaliose situacijose, pvz., ilgalaikio skrydžio metu.
Skrydžio maršrutas driekiasi per Australiją, Naująją Zelandiją, Ramųjį vandenyną, Pietų Ameriką, Atlanto vandenyną, Afriką ir Indijos vandenyną. Šios ekspedicijos oro balionas buvo gaminamas Didžiojoje Britanijoje, startine aikštele pasirinkta Australija, techninės priežiūros komanda yra iš Rusijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos ir Australijos, meteorologas iš Belgijos, o šio neeilinio žygio filmavimo komanda – iš Lietuvos.
Tarptautinio kino projekto vedliai – lietuviai Filmo vairas patikėtas jaunos kartos kino režisierei ir scenaristei Julijai Zubavičienei. Ji yra baigusi vaidybinio kino režisūros bakalauro studijas Maskvoje ir scenarijaus rašymo magistro studijas Londone. Debiutinis Julijos pilnametražis dokumentinis filmas „Lida Vanda Liusia“ (2015 m., Lietuva), ne tik nominuotas „Sidabrinei gervei“ kaip geriausias Lietuvos dokumentinis filmas, tačiau iki šiol tęsia sėkmingą savo kelionę po tarptautinius festivalius. Filmo operatorius – jaunosios kartos operatorius Saulius Lukoševičius, kurio filmuoti filmai buvo rodomi daugybėje tarptautinių kino festivalių, o filmai „Žiema“ (2013 m., Rusija, rež. C. Picchi) ir „Plaukikė“ (2013 m., Lietuva, rež. G. Urbonaitė) buvo įvertinti prestižiniais apdovanojimais.
„Kuriu ši filmą dėl dviejų priežasčių: visų pirma, pasaulis turi pamatyti kaip vyksta tokie sudėtingi ekstremalūs žygdarbiai ir kokie nepaprasti žmonės juos atlieka. Antra, noriu nustoti bijoti gyventi. Tą baimę mes turime visi vienu ar kitu gyvenimo etapu“, – sako režisierė J.Zubavičienė, šiuo metu su komanda besidarbuojanti Australijoje, skrydžio valdymo štabe. Ji taip pat prie filmo kūrimo kviečia prisidėti visus galinčius – vykstant istoriniam skrydžiui buvo paleista ir kino projekto minios finansavimo programa „Kickstarter“ platformoje. „Kadangi kuriame filmą apie ekstremalų sportą, kur mažai ką galima nuspėti, mums patiems tenka susidurti su ekstremaliomis situacijomis. Didžiausia dabartinė problema – finansavimas. Todėl kviečiame visus, neabejingus nuotykiams, kinui, sportui ar tiesiog besižavintiems amžinais svajotojais, kurie imasi tokių žygdarbių, paremti šį projektą“, – ragina ji. Sąlygos – nepaprastai ekstremalios Tokių skrydžių metu gali nutikti bet kas, o keliautojas turi būti nuolat pasiruošęs akistatai su mirtimi. Tą įrodo ir paskutinių dienų įvykiai oro balione – sugedus baliono šildymo sistemai, oro temperatūra ten staigiai nukrito iki -50 laipsnių. „Tikėjomės sudėtingo skrydžio, tačiau kad oro temperatūra balione nukris iki -50 laipsnių – ne. Šiomis dienomis Fedoras negalėjo nei valgyti, nei miegoti. O tada dar balionas pateko į audrą! – nerimo neslėpė filmo režisierė. – Labai laukiame rytojaus, nes jei niekas nepakis, turėtų įvykti skrydžio finišas Australijoje, tikriausiai dykumoje, tad irgi – ekstremalu.“ Dokumentinio filmo „Aplink pasaulį per 14 dienų“ filmavimo darbai buvo pradėti 2015 m. gruodžio mėnesį. Pasaulinė kino filmo premjera numatoma 2017 m. gale – 2018 m. pradžioje.

Informacijos šaltinis http://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/lietuviai-kuria-dokumentini-filma-apie-skrydi-oro-balionu-aplink-pasauli-4-659141#_