20
rugsėjo
2016

Debesų Dakare – trys Lietuvos rekordai

Debesų Dakare – trys Lietuvos rekordai

„Dabar labiausiai norėčiau ištiesti kojas“, - po nusileidimo ant žemės prisipažino beveik 20 valandų ankštoje gondoloje kartu su sūnumi Laurynu praleidęs Robertas Komža.
Gordono Bennetto taurės debiutantai šiose varžybose pasiekė net tris naujus Lietuvos rekordus skrendant dujiniu balionu – skrydžio trukmės, ilgio ir aukščio.
Pirmadienio naktį 1.30 val. Lietuvos laiku iš Vokietijos miesto Gladbeko startavę lietuviai po 19.30 val. trukusio skrydžio devintą vakaro nusileido netoli Prancūzijos ir Šveicarijos sienos esančio Belforto miesto.
Tėvas ir sūnus Komžos iš viso nuskrido 427,15 km. Vienu metu jų balionas buvo pakilęs į 3580 m aukštį.
Ankstesni rekordai taip pat priklausė Komžoms ir buvo pasiekti besirengiant kol kas didžiausiam jų oreivystės karjeros iššūkiams.

1906 m. pirmą kartą surengtos Gordono Bennetto taurės varžybos iki šiol suburia geriausius planetos dujinių balionų pilotus. Varžybų taisyklės atrodo paprastos – nuskristi kuo toliau nuo starto. Tačiau dėl kelias dešimtis valandų patirtų išgyvenimų Gordono Bennetto taurė oreiviams tampa geidžiamiausiu trofėjumi. Be to, tai yra ir oficialus dujinių balionų pasaulio čempionatas.
„Gordono Bennetto taurė yra iššūkis, kuriam reikia subręsti. Manau, kad dabar atėjo ir mano laikas“, – prieš startą legendinėse lenktynėse sakė vienas labiausiai tituluotų visų laikų Lietuvos balionų pilotų R. Komža. Bet iki šiol jis skraidė karšto oro balionais, o dabar su sūnumi, taip pat ne vieną trofėjų iškovojusiu Laurynu, dalyvavo varžybose dujiniu balionu. Tokio iki Komžų nebuvo pilotavęs nė vienas lietuvis.
„Padarėme viską, ką galėjome. Nusileidome turėdami vos tris maišus smėlio. Skristi naktį su tiek mažai balasto bandant prisidurti prie rezultato dar kokį 100 km būtų buvę pernelyg rizikinga“, - teigė R.Komža.
Pilotui pritarė ir Vilniuje lenktynes sekęs komandos vadovas Rimvydas Baranauskas: „Viskas vyko pagal planą. Su tokiu balionu vyrai išspaudė maksimumą. Tie, kas skrenda toliau, turės kilti į beveik 6 km aukštį ir keltis per Alpes. Mūsiškiams su tokiu balionu ir menka balasto atsarga tai buvo nebeįmanoma. Robertas su Laurynu nemažą kalną perskrido prieš leisdamiesi, tad žemyn teko nerti iš beveik 3 km aukščio dideliu greičiu. Čia jau pravertė ilgametė Roberto patirtis pilotuojant karšto oro balioną. Be to, jau temo, tad reikėjo paskubėti, nes leistis tamsoje pavojinga.“
Tuo metu, kai žemę palietė Komžų gondola, lenktynes jau buvo baigę penki trumpesnį atstumą įveikę ekipažai. Dar po kelių valandų varžybas tęsė 14 iš 24 startavusių balionų. 22.30 val. buvo aišku, kad Lietuvos įgula aplenkė mažiausiai septynias trumpesnį atstumą įveikusias komandas.
Baliono įgulos nusileidimo vietoje jau laukė žemės komanda – automobiliu Komžas lydėję Mindaugas Juozauskas ir Arūnas Bronušas. Pakrovę į priekabą balioną, komandos nariai iškeliavo ieškoti viešbučio nakvynei.

„Jaučiamės kiek apduję. Nes nemažai laiko teko laukti starto, vėliau pakankamai ilgai skridome pusketvirto kilometro aukštyje. Tai vargina. Ypač pakilus virš debesų, kur smarkiai kepina saulė“, - prisipažino tituluotas oreivis R.Komža.
Pernakvoję Belforte oreiviai iškeliaus atgal į Gladbeką – lenktynių starto vietoje susirinks visos 24 komandos ir šeštadienį čia vyks apdovanojimo iškilmės bei vakaronė. Į Lietuvą mūsų šalies įgula tikisi parkeliauti sekmadienį vakare.
Ir tėvas, ir sūnus Komžos neabejoja – kitąmet jie vėl grįš į Gordono Bennetto lenktynes. Jie tikisi, kad tai padarys jau turėdami savo balioną su užrašu Lietuva.
„Šiemet teko lenktyniauti su nuomotu balionu, kuris nelabai pritaikytas tokioms lenktynėms. Jis paprasčiausiai per sunkus. Daugumos kitų balionai sveria 30 kg mažiau, o krepšiai net perpus lengvesni. Todėl jie galėjo pasiimti dvigubai daugiau balasto nei mes. Bet nieko nuostabaus – mes esame tik kelio pradžioje, o jie per daugybę metų ištobulino kiekvieną smulkmeną. Padarėme pradžią, paklojome pamatus, reikia dirbti toliau, judėti į priekį“, - ryžtingai kalbėjo R.Komža po pirmojo finišo legendinėse lenktynėse, dėl savo sudėtingumo ir pavojų vadinamų debesų Dakaru.
 
Esminis skirtumas tarp karšto oro ir dujinių balionų – pastarasis skrenda naudojant lengvesnes už orą dujas. Dažniausiai jis pripildomas vandenilio. 1 000 m3 tūrio dujinio baliono keliamoji galia yra tokia, kaip 3 000 m3 tūrio karšto oro baliono.
„Su dujiniu balionu, kitaip nei karšto oro balionu, ore gali išbūti daug ilgiau, nuskristi toliau, juo galima kilti, skristi ir leistis esant daug ekstremalesnėms sąlygoms“, – vardija R. Komža. Skirtumų daugybė. Skiriasi ir paties baliono konstrukcija, kita skrydžiui reikalinga įranga.
Kaina taip pat nevienoda. Tos pačios keliamosios galios karšto oro balionas su visa reikalinga įranga kainuoja apie 40 tūkst. eurų, o dujinis – vos ne dukart brangiau.
Skrendant labai svarbu sekti ir nuolat besikeičiančią meteorologinę situaciją. Nuolatinį ir nepertraukiamą jos stebėjimą užtikrina profesionalus meteorologas ar net jų grupė. Balioną automobiliu viso skrydžio metu lydi vadinamoji žemės komanda.
Pilotams tenka pratintis ir prie temperatūrų skirtumo, kuris rudenį, kai vyksta lenktynės, atsižvelgiant į oro sąlygas ir paros laiką, gali skirtis net keliomis dešimtimis laipsnių, pavyzdžiui, nuo minus 30 naktį iki plius 30 dieną. Plieskiant saulei tenka saugotis ir jos deginančių spindulių.
Oreiviai jau senokai suradę išeitį – naktį saugant šilumą krepšys apvyniojamas paprasta pakavimo plėvele. Dieną nuo varginančio saulės poveikio saugo virš galvų apie krepšį ir gondolą jungiantį plieninį žiedą apvyniojama speciali temperatūrą atspindinti plėvelė.

Pirmosioms gyvenime Gordono Bennetto taurės lenktynėms lietuviai rengėsi labai kruopščiai. Bet skirtingai – R. Komža nutarė iš esmės pakeisti gyvenimo būdą, o jo sūnus Laurynas pasitikėjo savo fizine būkle, tad daugiausia dėmesio skyrė psichologiniams dalykams.
Anksčiau vos ne nuo kiekvieno šaltesnio vėjelio peršaldavęs R. Komža dabar gali iškęsti ir stingdantį šaltį, ir kepinantį 40 ar daugiau laipsnių karštį – su tokiu jam teko susidurti viešint Meksikoje.
Pratinti kūną prie šalčio oreivis pradėjo lįsdamas po šaltu dušu, o žiemą – į eketę. „Dabar jau žinau, kad vandenyje elgčiausi visai kitaip, nei iki pradėdamas treniruotis. Pirmiausia šaltis sustingdo galūnes. Tad jei žinai, kad tau reikės nuspausti pavojaus mygtuką, tai turi padaryti iškart, gal dar net panėręs po vandeniu. Nes po to gali būti per vėlu“, – tvirtina oreivis.
Netoli Vilniaus ant tvenkinio kranto gyvenantis R. Komža atsparumą karščiui ugdė pirtyje, kaskart ją įkaitindamas vis stipriau.
„Tačiau labai svarbu ir mintys. Jei galvosi, kad labai karšta, vien nuo tų minčių suprakaituosi. Reikia mokėti įsijungti vidinį kondicionierių“, – sako R. Komža.
L. Komža žiemą į eketę nešokinėjo ir nevarvino prakaito karštoje pirtyje. Jis turėjo savo filosofiją, kaip pasirengti debesų Dakaro išbandymams.
„Svarbiausia – psichologija, o fizinė būklė turi būti pakankamai gera, kad žmogus jaustųsi normaliai. Juk ir žiemą, ir vasarą patiriame kraštutinumų – būna ir 30 laipsnių karščio, ir 30 šalčio. Ir ištveriame. Tad jei tau šalta baliono krepšyje, turi sugalvoti kokių nors būdų, kaip nejausti šalčio. Pagrindinis mano tikslas – perorientuoti save iš įprasto karšto oro baliono skrydžio į ilgą skrydį. Tai yra galvojimas apie daugelį dalykų iš anksto. Būtų gerai apgalvoti visas aplinkybes, kad nereikėtų to daryti jau pajutus nepatogumą. Tai ir maistas, ir gėrimai, ir karštis, ir šaltis. Apsauginė plėvelė yra tik viena priemonių tvarkytis su šalčiu. Apranga irgi. Reikia ir maitintis normaliai, ir skysčius vartoti. O žmogaus organizmas gali daug pakelti. Juk mes neskrendame į Šiaurės ašigalį“, – aiškino L. Komža.
Jo teigimu, skrendant dujiniu balionu svarbu matyti kelis ėjimus į priekį: „Čia nepakanka žinoti, kas būtų, jeigu būtų. Čia reikia numatyti, kas būtų, jeigu būtų, jeigu būtų.“

Informacijos šaltinis http://www.sportas.info/naujienos/34237-debesu_dakare_trys_lietuvos_rekordai.html

12
rugsėjo
2016

Rugsėjo 8–11 dienomis Panevėžyje vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos

Rugsėjo 8–11 dienomis Panevėžyje vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos

Rugsėjo 8–11 dienomis Panevėžyje vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos. Varžybose dalyvavo 21 pilotas iš Lietuvos, Latvijos, Norvegijos ir Didžiosios Britanijos. Varžybų metu buvo įvykdyti 6 skrydžiai, atlikta 21 užduotis. Varžybos buvo reitinginės su matavimo komandomis ir GPS savirašiais.

Varžybų nugalėtojai: I-a vieta – Tadas Gegevičius (16205 taškai), II-a vieta – Vytautas Junevičius (15950 taškų) ir III-ia vieta – Vytautas Sviderskis (15847 taškai). Varžybų direktorius - Gintaras Šurkus. Daugiau rezultatų https://dl.dropboxusercontent.com/u/12691615/Pan_enb/OFF.HTM.
Varžybų metu vyravo puikūs skrydžiams orai, net 4 iš 6 skrydžių buvo virš Panevėžio miesto. Žiūrovų ir karšto oro balionų gerbėjų džiaugsmui vėjas buvo pakankamai lėtas, todėl rytais skrydžiai tęsdavosi apie 2,5 valandos. Paskutinis varžybinis skrydis, sekmadienį ryte, vyko rūke, laukuose. Pilotai turėjo galimybę praturtinti savo asmenines skrydžių fotogalerijas.
Kaip sakė varžybų nugalėtojas Tadas Gegevičius: "Varžybų užduotys buvo įdomios ir sudėtingos. Visas varžybas jautėsi sportinė dvasia, vyko įtempta kova dėl pirmosios vietos. Tik paskutiniame skrydyje pavyko aplenkti antrosios ir trečiosios vietų nugalėtojus Vytautus".

Skrydžių virš Panevėžio fotogalerija http://www.sekunde.lt/panevezyje/panevezys-paskendo-oro-balionu-juroje-fotogalerija/.

Šios varžybos tai antrasis etapas - iš dviejų - "Aukštaitijos taurė 2016" varžybų; pirmasis etapas vyko rugpjūčio 4–7 dienomis Kėdainiuose.
"Aukštaitijos Taurė 2016" bendroje įskaitoje nugalėtojais tapo: I-a vieta – Vytautas Kerdokas (25560 taškų), II-a vieta – Vytautas Sviderskis (25498 taškai) ir III-a vieta Vytautas Junevičius (25438 taškai).

"Nors tai paskutinės planuotos varžybos Lietuvoje - sezonas dar nebaigtas. Visai netrukus gausi lietuvių rinktinė vyks į varžybas Leszno (Lenkija). Šiose varžybose kartu vyks ir Moterų Europos prieščempionatis. Spalio pabaigoje Japonijoje, Saga mieste, oreiviai varžysis Pasaulio čempionate" - sakė Lietuvos oreivių draugijos prezidentas Žydrūnas Kazlauskas.

09
rugsėjo
2016

Oreivių nuotykiai – ir danguje, ir ant žemės

Oreivių nuotykiai – ir danguje, ir ant žemės

Dėl savo sudėtingumo ir pavojų debesų Dakaru vadinamos varžybose šiemet bus įrašytos ir į Lietuvos oreivystės istoriją, nes pirmąkart šiam iššūkiui ryžosi ir lietuviai – tėvas ir sūnus Robertas ir Laurynas Komžos.
Rugsėjo 16 d. Vokietijoje prasidėsiančiose lenktynėse 24 balionų įgulos sieks vieno tikslo – pakilę iš Gladbeko miesto oreiviai stengsis nuskristi kuo toliau nuo starto vietos. Kas tai padarys, tas ir taps varžybų nugalėtoju ir iškovos pasaulio ilgų nuotolių skrydžių dujiniu balionu čempionų titulą.
Kur vėjai gali nunešti balionus – nuspėti neįmanoma. Ne vieną kartą Gordono Bennetto taurės dalyviai, išpylę paskutinius balasto likučius o kartais per bortą net išmetę beveik visus gondoloje esančius daiktus ir net savo rūbus, leidosi tam visiškai nepritaikytose vietose – kalnuose, miškuose ar į jūros bangas. Varžybas ne kartą paženklino ir mirtinos tragedijos.
JAV žiniasklaidos magnato Gordono Bennetto sumanytų ir 1906 m. Paryžiuje pirmą kartą surengtų taurės varžybų rekordas nuo 2005 m. priklauso belgų ekipažui Bobui Berbenui ir Benoit Simeons‘ui, JAV vykusiose lenktynėse per 64 val. 59 min. nuskridusiems net 3400,39 km.
Rengdamiesi debesų Dakarui daugybę valandų po dujiniu balionu kabančioje pusantro kvadratinio metro ploto gondoloje praleido ir tėvas ir sūnus Komžos. Per pastarąją savo treniruotę rusėjo 3 d. 17.37 val. pakilę iš Biterfeldo miesto Vokietijoje jie po 17 val trukusio skrydžio rugsėjo 4 d. 10.37 val. nusileido Lenkijoje, 25 km į pietus nuo Balstogės. Didžiąją laiko dalį oreiviai skrido 3–3,5 km aukštyje.
Derindamas paskutines smulkmenas prieš sunkiausią savo gyvenimo išbandymą, vienas labiausiai tituluotų Lietuvos karšto oro pilotų R.Komža neprarado geros nuotaikos. Jo pasakojimuose – buvusios per plauką nuo tragedijos, bet gerai pasibaigusios, kuriozinės ir nuotaikingos istorijos iš oreivių gyvenimo. Jas pateikiame iš pirmų lūpų.

Į balioną taikėsi šautuvu
„Šiais metais skrendant mūsų karšto oro balionu „Lituanica“ netoli Gargždų į vieno namo kiemą išbėgo kažkoks vyriškis su šautuvu. Spėčiau, neblaivus. Nusitaikė į mus ir rėkią: „Šausiu!“ Keleiviai išsigando, man irgi neramu buvo. Tada iš trobos išpuolė moteris. Pradėjo vyrą raminti. O jis į ją nusuko šautuvą, pradėjo grasinti, kad nudės. Po akimirkos vėl atsuko vamzdį į mus. Vienas keleivių puolė skambinti 112, o aš pakaitinau degiklį, rovėme aukštyn ir nuskridome. Jausmas buvo nekoks.
Man tokia nesąmonė nutiko pirmą kartą. Nors esu girdėjęs apie Amerikoje fermerių apšaudytus balionus. Tad akivaizdu, jog balionas kelia ne vien pozityvias mintis. Atsiranda ir norinčių pažiūrėti, kas nutiktų jį peršovus.“

Karvių išdaigos
„Labai dažnai tenka nusileisti pievose. Oreiviai visada vadovaujasi auksine taisykle: negadink gyvenimo ne tik sau, bet ir gyvūnams. Net karšto oro balionų degiklyje yra atskira rankenėlė su nupiešta karvute. Tai – tylusis degiklis, jis skirtas skrendant žemai arba leidžiantis, kai netoliese yra gyvulių, žvėrių, galinčių išsigąsti įprasto degiklio garso. Tačiau ne visada pavyksta išvengti susidūrimo su gyvūnais.
Nusileidi didelėje ganykloje, atrodo tuščia. Ir staiga iš pakrūmių pradeda artintis karvių banda. Lietuvoje jos negausios, o štai Vokietijoje ir šimtas karvių gali prieiti. Kai jų daug, jos pasidaro smalsios ir drąsios. Pradeda lįsti prie žmonių, gondolos, kupolo.
Sykį nusileidus, kaip visada, nuėjau į mašiną rašyti diplomų keleiviams, o šis kartu su vairuotoju surinkinėjo balioną. Rašau, įtempęs galvą kuriu vardus skridusiems, kad nebūtų vienodų. Koks „Minkštų nusileidimų grafas“ ir panašiai. Staiga autobusiukas pradeda judėti. Galvoju – gal jau krauna krepšį į priekabą ir dėl to mašiną pastumia. Parašau, išlipu, bet šalia – nei vieno žmogaus, jie ramiausiai toliau surinkinėja balioną. O autobusiuką ragais stumdė karvės, pasikasyti tikriausiai norėjo.
Šiemet Vokietijoje nusileidus su dujiniu balionu jau po 10 minučių atsidūrėme karvių apsuptyje. Vieną nuveji, trys lenda, tris nuveji, septynios prieina. Kaip skruzdėlės apspito. Šiaip ne taip pavyko jas nuvyti, nes pavojinga – kupolas guli, baisu, kad neužmintų, nesuplėšytų kanopomis.“
Taip pat Vokietijoje leidomės per lietų. Vėjas buvo silpnokas, tad iš priešingos krypties atslinkęs vėjas kurį laiką nešė mus su savimi. Per mišką, miestelį. Kai tik pamačiau tinkamesnę vietą – apie 100 m ilgio pievą, kas 20 m išilgai išvagotą nedideliais vandens grioveliais – nutariau leistis. O balionu skrido kažkokio vietinio sporto klubo komanda – šešios moterys. Labai įvairaus amžiaus – vyriausiai buvo apie 90 metų. Ji nuolat dalijo nurodymus – tai per lėtai skrendame, tai per greitai, tai per aukštai, tai per žemai. Visos buvo apsirengusios sidabro spalvos sportiniais kostiumais. Leidomės pakankamai staigia ir kietai. Ir prilietę žemę pataikėme į vieno iš tų kanalėlių kraštą. Pribėgo šiek tiek vandens, krepšys atsigulė ant šono. Ir vėjas pradėjo mus tempti pažeme. Pertempė per kokius penkis griovelius. Nieko baisaus nenutiko, išskyrus tai, kad kaskart mums į vidų patekdavo po kelis kibirus vandens. O tos pievos, paaiškėjo, buvo ganyklos, iš kurių ką tik išvestos karvės. Tad šviežių „tortų netrūko“. Čiuožėme šlapia žole per tuos tortus. Kai sustojome, aplinkui girdėjosi klyksmai, riksmai.  Galvoju – man šakės. O pasirodo jos spiegė iš juoko viena į kitą pažiūrėjusios, nes sidabriniai kostiumai virto žaliais. O kvapelis sklido smarkokas. Visi pasijuokėme, o namo grįžome vos ne vienais apatiniais – teko nusirengti, nes rūbai buvo kiaurai permirkę ir purvini.“

Po balionu – pikantiški vaizdeliai
„Ne kartą iš gondolos teko matyti pikantiškų vaizdelių. Anksti ryte arba vakare skrendant virš miesto, visko prisižiūri pro langus. Tiesa, ne Lietuvoje. Čia žmonės drovesni. Vokietijoje dažnai skraidau prie Hamburgo. Nuoga moteris, išėjusi į balkoną ir mojuojanti, ten kasdienybė – išgirsta degiklio garsą ir išlenda pažiūrėti, kas vyksta. Bet kuri lietuvė pultų atgal, o vokietės drąsesnės.
Lietuviai labiau mėgsta gamtą. Įsitaiso be rūbų pamiškėse, paežerėse. Kartą esu užtikęs porelę rugiuose - ne prie bedugnės. Reakcija buvo šelmiška. Abu pradėjo juoktis netikėtai užklupti skrendančio baliono.“

Kai akina ne tik rūkas, bet ir pergalės troškimas
„Kas dedasi ant žemės, matai ne visada. Kai pirmą kartą dalyvavome lenktynėse skrendant karšto oro balionu per Alpes, norėdami laimėti šiek tiek persistengėme.
Perskridome Alpes netoli Liublianos. Oro uostas ten buvo uždarytas dėl rūko – matomumas prie žemės siekė vos 100 pėdų (apie 30 m – aut.). Virš kalnų dangus buvo giedras, tik slėnyje tvyrojo rūkas ir debesys.  Jie slinko mūsų skridimo kryptimi. Mačiau, kad dar keli balionai skrenda. Galvojau, nusileisime prieš pat rūką ir būsime toliau nuskridę už tuos. Bet mus pašaukė Liublianos oro uostas ir paklausė, kokiame mes aukštyje, gal kažkoks lėktuvas netoliese skrido. Buvome apie 4 km aukštyje. Sako paskriskite 20 min. tokiame aukštyje. O aš matau, kad jau rūkas kaupiasi po mumis. Pasakiau, kad norėtume leistis. Bet per tas 20 min. nespėjome nusileisti.  Ir kai priartėjome prie žemės, po mumis rūkas jau buvo tirštas kaip pienas.
Maniau, paskrisime kiek toliau ir nusileisime. Bet vėjas buvo toks silpnas, kad beveik nejudėjome. O dujų atsargos senka, reikia leistis nori ar nenori. Girdžiu, apačioje kažkoks garsas, lyg ir mašina pravažiavo. Tada pradėjome šaukti ir laukti atsakymo. Ar dar toli žemė, ar ne. Liepiau visam ekipažui žiūrėti žemyn įtempus akis ir ausis. O aš bandžiau iš lėto leistis. Nieko nesimato, tik prietaisus žiūri, kad per greitai nebūtų, jei užkliūtum už ko nors, spėtum sureaguoti. Mums labai pasisekė – pataikėme į vienintelę tinkamą nusileidimui pievelę miške netoli oro uosto. Nežinau, kodėl mums taip pasisekė, kokia jėga padėjo taip sėkmingai nusileisti. Dauguma ekipažų nutūpė prieš rūką, o du labiausiai patyrę perskrido rūko zoną ir nusileido už jos. Mes užėmėme trečiąją vietą.“

Balionai – jūros dugne
„Nedaug trūko, kad kartą būtume nusileidę Adrijos jūroje, netoli Venecijos. Kai kirtome Alpes, po mumis buvo trys sluoksniai debesų. Slėnis, kuriame leidomės, didelis, apie 40 km ilgio. Atskridome nešami šiaurės vėjo, o slėnyje, kaip visada, pasitiko priešingos krypties vėjas. Kažkur netoliese tuos debesis kirto ir ispanų ekipažas. Jie tai padarė kiek anksčiau. Galvojo, kad skrenda virš sausumos, tačiau paaiškėjo, kad virš jūros, į kurią ir nutūpė už maždaug 11 km nuo kranto. O mes nusileidome pajūryje, už puskilometrio nuo jūros.
Su manimi netrukus susisiekė vokiečiai, paklausė, ar negalime padėti ispanams. Bet šiems pasisekė – jie pūkštelėjo Kroatijos vandenyse, tad netrukus priplaukė kroatų pasienio kateris ir surinko žmones. Tačiau balioną paliko. Ispanai padarė klaidą, kad neskubėjo tą pačią dieną parsitempti baliono. Šis buvo su signalą skleidžiančia įranga, tad galvojo nesunkiai rasti ir po nakties. Bet per naktį balionas, kainavęs apie 150 tūkst. eurų, nuskendo. Po to kelias dienas jo ieškojo ir nerado. Tik po dviejų savaičių žvejai užkabinę tinklais ištraukė tą balioną. Visą sumaitotą, aprūdijusį.  
Man irgi yra tekę gondola paliesti vandenį. Bet nesileidau. Vienam lietuviui yra „pavykę“ nuskandinti balioną Egėjo jūroje. Tąsyk jį apie 30 km nuo kranto nunešė labai stiprus vėjas. Laivas atplaukė, žmones paėmė, bet balioną paliko.“

Sniego – iki pažastų
„Per varžybas esu leidęsis kalnuose. Vėjo beveik nebuvo. Paskaičiavau dujų rezervą ir matau, kad paskutinio kalno neperskrisime. Jei tektų leistis ant šlaito, nuo jo nukelti yra tik vienas būdas – sraigtasparnis. Vienas paima žmones, kitas – didesnis – balioną. Bet tokia operacija kainuoja ne vieną tūkstantį eurų. Tad bandėme leistis slėnyje. O ten pripustyta sniego. Šiaip ne taip įsispraudėme ant kažkokio keliuko tarp pušų ir eglių, kurių aukštis toks pat, kaip baliono – apie 30 m. Sniego – iki pažastų.
Susiskambinome su komanda, jie važiavo link mūsų, bet likus apie 10 km pamatė ženklą, kad kelias iki pavasario uždarytas. Aš nepatikėjau, išėjau iš miško ieškoti mašinos, pasižiūrėti, kur esame. Mano vairuotojas – principingas ir sąžiningas, pažiūrėjo į ženklą ir sustojo.  Ir piktuoju ir gražiuoju prašiau, kad važiuotų, nes mes po penkių ar šešių valandų skrydžio buvome sušalę, išalkę, pavargę. Susiradau vietinį, kuris nuvežė iki komandos automobilio, o tada keliavome kuo arčiau baliono. Bet prie pat neprivažiavome. Tai likusius 100 m balioną per pusnis nešėme dalimis keturias valandas.“

Kai sukausto baimė
„Dažnai prašymą leistis išgirstame vos pakilę. Dažniausiai baimė apima jaunas, gražias merginas. Joms neretai staigmeną – pasiskraidymą balionu – dovanoja vaikinai. Ir iki paskutinės akimirkos nesako, ką reikės daryti. Atsiveda prie baliono neva pažiūrėti. O kai įlipa, pakyla, tada ir išsigąsta.  Klaipėdoje viena mergina gal 15 minučių stovėjo įsikniaubusi vaikinui į petį, bijojo akis pakelti.
Kitą kartą viena moteris įsikibo į krepšio kraštą ir stovėjo kaip statula gal 40 minučių užsimerkusi. Kai skrendi, krepšys stabilus, girdisi tik degiklio garsas. Ji prastovėjo 40 min., atsimerkė, pamatė, kad nieko baisaus, net per kraštą žemyn pažiūrėjo. Po dešimties minučių sako: kodėl toks trumpas skrydis buvo? Tik dešimt minučių?“

Informacijos šaltinis http://www.sportas.info/naujienos/34064-oreiviu_nuotykiai_ir_danguje_ir_ant_zemes.html

09
rugpjūčio
2016

Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių

Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių

Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių – FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionatas

2016 m. liepos 4-10 dienomis Birštono kurorte vyko vienas svarbiausių metinių pasaulio oreivių bendruomenės sportinių renginių – FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionatas. Visą savaitę čia į dangų kilo net 70 karšto oro balionų, kuriuos pilotavo geriausios pasaulio pilotės ir pramoginių oro balionų pilotai.
Oro balionų skrydžiai vyko rytais (apie 7.30 val.) ir vakarais (apie 19.30 val.).
„Organizuoti FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionatą – tai išties didelis iššūkis ir džiaugsmas, tokios galimybės pasitaiko tikrai retai. Džiaugiamės, kad galime šį nuostabų kurortą pristatyti čempionato dalyvėms ir jų komandoms, kartu skleisti žinią apie Birštoną visam pasauliui“, – teigia Lietuvos oreivių draugijos prezidentas ir Birštono oreivių klubo „Audenis“ prezidentas Žydrūnas Kazlauskas.
Varžybų centras buvo įsikūręs Birštono gimnazijoje. Pajausti oreivišką dvasią galėjo ir oreivių sporto fanai – jiems buvo suformuota erdvė pagrindinėje miesto gatvėje, kur kiekvieną vakarą skambant gyvai muzikai galėjo susitikti ir pabendrauti su pilotėmis ir jų komandomis.
Nors oro neleipino, per keturias dienas buvo atlikta dešimt užduočių. Pagal FAI taisykles čempionatas laikomas įvykusiu, jeigu jo metu būna įvykdyti du skrydžiai ir yra atliktos bent trys užduotys. Čempionatas vyko itin permainingomis oro sąlygomis, o tai beveik kasdien koregavo suplanuotą balionų kilimo į dangų laiką bei vietą.
Paskutinę varžybų dieną balionai kilo iš skirtingų vietų, o varžybines užduotis vykdė prie Birštono ežerėlių. Čempionato dalyves pasitiko ir atliekamas užduotis stebėjo susirinkęs gausus palaikymo būrys iš skirtingų Lietuvos miestų. Visą savaitę miesto gyventojus ir svečius skraidino bei nepakartojamus vaizdus dovanojo fiestiniai oro balionai.
FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionate dalyvavo 41 pilotė iš 19 šalių. Visą laiką varžybas prižiūrėjo ir sklandžią jų veiklą užtikrino 32 asmenų komisija iš skirtingų pasaulio šalių. Čempionate iš viso dalyvavo apie 400 dalyvių, o pasirengti padėjo 30 savanorių. Įdomu tai, kad viena šeima, kilusi iš Birštono, bet jau 10 metų gyvenanti JAV atvyko čia, kad savaitę galėtų padėti rūpintis čempionatu, prisidėti prie renginio sklandžios eigos.

Pirmoji vieta čempionate atiteko pilotei iš Australijos Nicola Scaife. Ši pilotė pelnė aukso medalininkės titulą ir prieš du metus vykusiame čempionate Lenkijoje. Antroji vieta atiteko belgei Ann Herdewyn, ji taip pat savo sportinių pasiekimų istorijoje jau buvo laimėjusi prizinių vietų. Trečioji vieta atiteko amerikietei Cheri Edwards White, ji buvo bene labiausiai patyrusi pilotė šiame čempionate – ji ksraido daugiau nei 34 metus.
Šis pasaulio čempionatas sėkmingai klostėsi ir atstovėms iš Lietuvos. Penktoji vieta atiteko lietuvei Agnei Simonavičiūtei. Ji surinkusi 6433 taškus FAI pasaulio moterų karšto oro balionų čempionate nusileido Australijos, Belgijos, JAV ir Rusijos atstovėms. Nuo jos tik 48 taškais atsiliko ir šeštąją vietą užėmė Daiva Rakauskaitė. Ievai Suopytei čempionate atiteko dešimtoji vieta. Ieva buvo bene jauniausia čempionato dalyvė.

 „Birštono kurortas yra ideali vieta tokio tipo čempionatams. Galiu patikinti, kad šios varžybos vyko sklandžiai, o tai patvirtina faktą, kad Lietuva gali organizuoti tokius didelius renginius. Iki šiol tvyrojo nuomonė, kad rytuose tokių renginių sklandžiai organizuoti beveik neįmanoma. Suorganizuotas praėjęs čempionatas Lenkijoje ir šis Lietuvoje įrodo, kad mes neatsiliekame nuo pasaulio, sugebame puikiai susitvarkyti ir su dideliais renginiais. Noriu pasidžiaugti, kad Lietuva prisijungė prie pasaulio pilotų elito. Iki šiol čia jau vyko Europos čempionatas, Europos moterų čempionatas, du pasaulio jaunimo čempionatai ir  pasaulio moterų čempionatas. Manau didžiausias noras ir siekiamybė būtų kada nors organizuoti pasaulio čempionatą Lietuvoje.“, – teigia tarptautinės kategorijos teisėjas Robertas Komža.

08
rugpjūčio
2016

Rugpjūčio 4-7 d. Kėdainiuose vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos

 Rugpjūčio 4-7 d. Kėdainiuose vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos

Rugpjūčio 4-7 dienomis Kėdainiuose vyko tarptautinės karšto oro balionų varžybos. Varžybose dalyvavo 19 pilotų iš Lietuvos, Latvijos ir Norvegijos. Varžybų metu buvo įvykdyti 4 skrydžiai, įvykdyta 16 užduočių. Du skrydžiai buvo atšaukti dėl netinkamų oro sąlygų. Varžybos buvo reitinginės su matavimo komandomis ir GPS savirašiais.
Varžybų nugalėtojai: I-a vieta – Gintautas Mockaitis (11150 taškų), II-a vieta – Martynas Lyčius (10896 taškai) ir III-ia vieta – Laurynas Komža (10531 taškas). Varžybų direktorius - Gintaras Šurkus. Daugiau rezultatų https://dl.dropboxusercontent.com/u/12691615/Ked_enb/A.HTM.
Skrydžio virš Kėdainių senamiesčio video https://www.youtube.com/watch?v=QMd8ezoW0R0.
Šios varžybos tai pirmasis etapas - iš dviejų - varžybų "Aukštaitijos taurė 2016". Antrasis etapas planuojamas rugsėjo 7-11 dienomis Panevėžyje.

Siekiant užtikrinti kokybišką internetinės svetainės veikimą, svetainė naudoja slapukus (cookies). Jei Jūs sutinkate, kad šiems tikslams būtų naudojami slapukai, spauskite „Sutinku“ ir toliau naudokitės svetaine.
Apie slapukus Sutinku Nesutinku